Lekėčiai yra pušynų apsuptyje, kuriuose sovietmečiu slėpdavosi Lietuvos partizanai. Miestelyje yra keletas muziejų (istorinis ir gamtos). Lekėčių miškuose teka keletas šaltinių, iš kurių vandens pasisemti atvažiuoja žmonės net iš aplinkinių rajonų.

Vasarą ir rudenį Lekėčių miškuose būna gausu grybų ir uogų. Taip pat yra Novaraisčio draustinis, į kurį nuvykus per apžvalgos bokštelį galima pasižiūrėti įvairių rūšių paukščių.

Druskininkų savivaldybės administracijos projektui „Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų su dirbtine sniego danga įrengimas“ finansavimas skirtas pagal priemonę „Ekologinio (pažintinio) turizmo, aktyvaus poilsio ir sveikatos gerinimo infrastruktūros kūrimas ir plėtra“ iš 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos lėšų.

Planuojama, kad visus metus veiksiančios slidinėjimo trasos bus 412 m ilgio ir nuo 53 m iki 63 m pločio. Skaičiuojama, kad šis visame Baltijos regione unikalus kompleksas per dieną pritrauks apie 400, o per metus – 146 tūkst. lankytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir kaimyninių valstybių, nes šiuo metu artimiausios uždaros slidinėjimo trasos veikia tik Maskvoje ir Hamburge.

„Šis projektas paskatins tiek atvykstamąjį, tiek vidaus turizmą, o Druskininkų kurortas įgis itin didelę traukos jėgą, kadangi čia vienu metu bus galima pasidžiaugti tiek vasaros, tiek žiemos poilsio teikiamais malonumais“, – sako Ūkio ministerijos vyriausiasis patarėjas Arūnas Keraminas.

Praėjusią savaitę finansavimas taip pat skirtas Utenos apskrities piliakalniams sutvarkyti ir pritaikyti turizmo reikmėms. Šiam Utenos apskrities viršininko administracijos projektui pagal priemonę „Viešosios turizmo infrastruktūros ir paslaugų plėtra regionuose“ skirta 394,8 tūkst. Lt iš 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos lėšų.

Už šias lėšas bus sutvarkyta po 3–4 piliakalnius Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos ir Zarasų savivaldybėse: iškirsti medžiai ir krūmynai, piliakalniai nušienauti, kur būtina – užpiltos duobės, sutvarkyti šlaitai. Taip pat bus įrengtos poilsio zonos (stalai, suolai, šiukšliadėžės), mediniai laiptai, pastatyti informaciniai stendai, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės.

Iš viso Utenos apskrityje priskaičiuojami net 182 piliakalniai, t. y. apie 22 proc. visų Lietuvos piliakalnių.

„Šis projektas rengiamas trečius metus iš eilės ir sulaukia vis didesnio populiarumo, tad esame įpareigoti jį rengti ir kitais metais. Principų ir projekto koncepcijos keisti neplanuojame, atnaujinsime tik lankytinų objektų sąrašą, – ateities planais dalinosi Valstybinio turizmo departamento direktorė Nijolė Kliokienė.

Projektas „Didysis žygis po Baltijos šalis“ sulaukė entuziastingo lietuvių palaikymo. Nemaža dalis keliautojų sugebėjo aplankyti visus trisdešimt projekto organizatorių siūlytų objektų. Rėmėjų įsteigtą prizą – šuolį parašiutu laimėjęs Gintaras Burokas po Baltijos šalis keliavo su šeimos nariais.

„Didžiausią įspūdį paliko kelionė po Estiją. Turėjome ne tik puikią galimybę grožėtis lietuvio akims neįprastu Estijos kraštovaizdžiu, bet ir susipažinome su šios šalies kultūra bei papročiais. Kitos vasaros atostogas siejame su turizmo departamento organizuojamu nauju projektu. Jau dabar formuojame ekipažus ir į kelionę žadame leistis net keturiais automobiliais“, – sakė žygio dalyvis G. Burokas.

Pagrindinį prizą – kelionę lėktuvu ir dvi nakvynes pasirinktame mieste laimėjusi Laura Rakutienė aplankė devynis objektus Lietuvoje ir po septynis Latvijoje bei Estijoje. Jai ir jos šeimai taip pat labiausiai patiko Estija.

„Esame dėkingi šio projekto organizatoriams už puikias idėjas, galimybę susipažinti ne tik su Lietuvos, bet ir viso Pabaltijo lankytinomis vietomis. Žygio metu mes puikiai praleidome laiką, sužinojome daug įdomių faktų apie kaimynines šalis. Kadangi mūsų šeima į žygį po Baltijos šalis vyko kemperiu, tad Estiją vertiname kaip labiausiai tokiam keliavimo būdui pritaikytą šalį. Ypač didelį įspūdį paliko Saremų salos“, – įspūdžiais dalinosi L. Rakutienė.

Projekte dalyvavę žmonės domisi įsimintinomis „Didžiojo žygio po Baltijos šalis“ akimirkomis bei dalinasi įspūdžiais interneto svetainėje www.greatbaltic.eu. Svetainės forume vienas iš projekto dalyvių džiaugiasi: „Buvo nuostabu. Didysis žygis – šios vasaros ir visų metų įdomiausias įvykis, o, svarbiausia, įspūdžiai, kurie liko mūsų atmintyje…“.

www.Pramogu.LT

1. Antano Čiapo botanikos sodas
2. Karpėnų klinčių karjeras
3. Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčia
4. Akmenės Šv. Onos bažnyčia
5. Gamtos ir kultūros parkas
6. Augustaičių vandens malūnas
7. Penkiolikakamienė liepa
8. Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia
9. Šaltiškių molio karjeras
10. Papilės Šv. Juozapo bažnyčia
11. Lazdynų Pelėdos sodyba
12. Simono Daukanto muziejus
13. Menčių klinčių karjeras

Kryžių kalnas – tai istorijos ir architektūros paminklas, unikalus liaudies meno ansamblis. Jis traukia žmones, visus tikinčiuosius savo ramybe, dvasingumu, autentiška ir sakraline būtimi.
Pailgas, šiek tiek panašus į balną piliakalnis plyti lygumoje ir apsuptas Kulpės upelio ir jo bevardžio intako slėnių. Kraštovaizdyje kalnas ryškėja ne tik dėl savo formos, bet ir dėl lygios aplinkos bei aikštelėje ir šlaituose stovinčių kryžių sankaupos. Pats kalnas yra suformuotas ant Jurgaičių – Domantų piliakalnio su šalia buvusia senovės gyvenviete, datuojama XIII-XIV a. Sakraline vieta jis tapo XIX a. Pasakojama, kad pirmuosius kryžius čia pastatė 1831 m. sukilime žuvusių sukilėlių artimieji, kuriems carinė valdžia neleido deramai pagerbti jų giminaičių kapų. Tokių kryžių dar padaugėję po 1863 m. sukilimo. Tuo metu pradėjo formuotis savitos šio kalno lankymo ir kryžių statymo tradicijos. Kryžių kalnas tapo įžadų darymo vieta. Kita versija teigia, kad daug kryžių atsirado po XIX a. septintame dešimtmetyje piliakalnyje pasirodžiusios Švenčiausios Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi – ši ir paraginusi žmones šioje vietoje statyti kryžius. 1850 m. kryžių buvo septyniolika, 1895-1898 m. kalne jų stovėjo šimtas aštuoniasdešimt, 1938 m. – per keturis šimtus. Kryžių skaičius sparčiai didėjo ir sovietų okupacijos metu – 1960 m. vien didesnių kryžių buvo beveik pustrečio tūkstančio.

XX a. pradžioje Kryžių kalnas buvo jau plačiai žinomas. Jį gausiai lankė žmonės, vykdavo pamaldos, atlaidai. Sovietinei valdžiai kalnas ir čia esantys kryžiai džiaugsmo nekėlė. Taip prasidėjo “naikinimo” laikotarpis, trukęs beveik dvidešimt metų. 1958 m. Kryžių kalne Meškuičių kolūkis pradėjo kasti žvyrą. 1961 m. kalne jau darbavosi buldozeriai, mediniai kryžiai buvo sugadinti, sudeginti, metaliniai – išvežti į metalo laužą, akmeniniai ir betoniniai – sudaužyti, užkasti arba nuskandinti Kulpės upelyje. Kasmet buvo sunaikinama po pusę tūkstančio kryžių, teigiant, kad griaunami neva „meninės vertės neturintys” kryžiai. Vėliau buvo skelbiamos kiaulių maro ir pasiutligės „epidemijos”, draudžiama įvažiuoti į teritoriją, kelią į kalną saugodavo milicija. Praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje norėta užtvenkti kanalizacijos nutekamuoju grioviu paverstą Kulpę ir užtvindyti kalną. Tačiau naktimis kalne nuolat išdygdavo nauji kryžiai, ir po kiekvieno griovimo (o jų būta keturių) Kryžių kalnas vis atgimdavo.
1988 m. papūtė gaivūs atgimimo vėjai – Kryžių kalnas tapo ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio savastimi. Dabar čia skaičiuojama per šimtas tūkstančių įvairiausių kryžių, koplytstulpių, šventųjų statulėlių bei paveikslų, su ant jų sukabintais rožiniais.

Kryžių kalne 1993 m. rugsėjo 7-ąją lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Čia jis aukojo šventąsias Mišias, kurių metu meldėsi už Lietuvos tikėjimo kankinius ir visą krikščioniškąją Europą. Čia Lietuva Kristaus įpėdinio lūpomis buvo pavadinta „Kryžių šalimi”. Apie Kryžių kalną Šventasis Tėvas vėliau kalbėjo kaip apie “ypatingą pasaulio vietą, kurioje susitelkia visos dabartinio šimtmečio kančios ir skausmas, kurioje šviečia prisikėlimo viltis”.
Rengiantis Šv. Tėvo apaštališkajai kelionei, 1993 m. priešais Kryžių kalną pastatyta koplyčia, kurioje Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias – jose dalyvavo 100 tūkstančiai maldininkų. Iki šiol paskutinį liepos savaitgalį čia vyksta Kryžių kalno atlaidai.
2006 m. rugpjūčio 4 d. padėtas Kryžių kalno teritorijos rekonstrukcijos kertinis akmuo.

kryziukalnas.lt

Pasvalio kultūros ir poilsio parkas pradėtas kurti 1923 m. ir toliau vis plėstas, dabar jau užima 70 ha plotą.

1986-1988 metais krašto tautodailininkai jį paįvairino ąžuolinėmis skulptūromis tautosakine, mitologine tematika. Yra vasaros estrada, amfiteatras žiūrovams.

Vasaros metu vyksta įvairūs kultūriniai renginiai.

Parko teritorijoje yra sporto aikštynas, stadionas, nameliai sportininkams gyventi vasaros metu. Nepriklausomybės gatvės pabaiga.

Smegduobių parkas pradėtas rengti 2004 metais. Tai 8 ha ploto teritorija pietiniame rajono pakraštyje, tarp VIA BALTIKA magistralės ir Panevėžio gatvės, kurioje išlikę keliasdešimt įvairaus dydžio ir amžiaus smegduobių.

Senosios klebonijos (užupio) parkas – kairiajame Lėvens krante. Rajono menininkų papuoštas medžio skulptūromis.

Parke vyksta kultūriniai renginiai. Prie parko yra išlikusi sena klėtis, kurioje renkasi „Klėties teatras“.

Yra idėja į  parką  nutiesti per Lėvenį medinį lieptą toje vietoje, kur buvo senasis tiltas.

Girnų muziejus yra prie  pasvaliečio Antano Stapulionio sodybos Lėvens gatvėje. Tai dubenuotųjų akmenų ir girnapusių kolekcija po atviru dangumi, kurioje sukaupta apie 400 eksponatų: 300 – girnapusių, 66 – dubenuotieji akmenys, 7 – „pėduotieji“ akmenys, 1 – akmuo – riboženklis. Yra malūno krumpliaračių ekspozicija. Eksponatai pradėti rinkti 1979 m.

Eksponatams reikalingas stogas, nes juos labai ardo lietaus vanduo.

Baltijos kelio kryžių slėnis ŠR miesto pakraštyje. Šiam slėniui pradžią davė Baltijos kelio akcija: savo dalyvavimo joje ženklus paliko kelių kitų Lietuvos rajonų atstovai. Slėnis ilgainiui praturtėjo kryžiais, skirtais kraštui reikšmingiems įvykiams atminti.

Pasvalio krašto muziejus įkurtas 1998 m. Pagrindiniai ekspozicijos skyriai – etnografijos, istorijos, geologijos, archeologijos.

Muziejuje vyksta įvairūs kultūriniai renginiai – koncertai, susitikimai, muziejaus teatro spektakliai. Plati muziejaus edukacinė veikla.

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje yra šiam rašytojui skirtas memorialinis kambarys. Čia sukaupti jo kūrybos rankraščiai, laiškai, archyviniai dokumentai, prisiminimai, liudijimai, fotografijos. Lietuvoje ir išeivijoje leistos knygos, žurnalai, laikraščiai liudija rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelią.

Paminklas Pasvalio įkūrimo 500 metų jubiliejui.
Panevėžiečių architektų grupė laimėjo konkursą ir sukūrė jubiliejinį paminklą: 5 vertikalinės kolonos žymi kiekvieną pragyventą šimtmetį, o 5 horizontalės išcentrinės linijos šimtmečius  vėl atkartoja.
Nepriklausomybės g.

Už tilto per Lėvenį, Kalno gatvėje, yra paminklas krašto knygnešiams.
Autorius Arūnas Grušas.

Prie Pasvalio P.Vileišio gimnazijos nuo 1935 m. stovi Vinco Grybo sukurtas paminklas iškiliam kraštiečiui – tautos kėlėjui Petrui Vileišiui.

Gimnazijoje veikia istorijos muziejus ir didelė dailės kūrinių ekspozicija.

P.Vileišio g.

Pasvalio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia prie Lėvens ir Svalios santakos, statyta 1787 metais. Bažnyčia turi baroko ir istorizmo bruožų, vėlesniųjų architektūrinių stilių elementų.

Miesto centre – skulptoriaus Antano Dimžlio kūrinys „Poilsis“ (Laukuose), kultūros namų fasadą puošia mozaika „Mūzos“ (autoriai B.Klova, J.Laurinaitis).

Buvusioje Kazio Gumbelevičiaus sodyboje Vaškų gatvėje, išlikęs gyvenamasis namas su draudžiamos spaudos slėptuvėmis staktose.

Lėvens pagrindinėje mokykloje įrengtas šios mokyklos raidos muziejus.

Pasvalio miesto aikštė ir gatvių tinklas – urbanistikos paminklas.

Paminklas kraštiečiui profesoriui, oftalmologui ir visuomenės veikėjui Petrui Avižoniui (skulptorius Algirdas Bosas) yra jo paties vardo gatvėje –  krašto muziejaus kiemelyje.

Gamtos paminklai:

Barklainių baltasis šaltinis – mineralinio vandens šaltinis Orijos upės krante. 1985 m. paskelbtas gamtos paminklu.
Barklainių kaimas, Daujėnų seniūnija.

Petraičių akmuo – riedulys, matmenys – 4,5×3x2,5 m, 1987 m. paskelbtas gamtos paminklu. Petraičių vienkiemis, Daujėnų seniūnija.

Skalių kalnas – dolomito atodanga Mūšos dešiniajame krante, gamtos paminklas.
Stipinų kaimas, Joniškėlio apylinkių seniūnija.

Piliakalniai:

Ąžuolpamūšės piliakalnis yra už 1,2 kilometrų į Šiaurės Vakarus nuo kelių Pasvalys-Biržai ir Via Baltika susikirtimo, dviejų upių – Tatulos ir Ūgės santakoje.

Jo viršūnėje – trikampė aikštelė, pylimo ilgis – apie 45 metrai.

Netoli piliakalnio rasti senovinės gyvenvietės pėdsakai rodo, kad žmonės čia gyvenę prieš tūkstantį ar daugiau metų.

Migonių piliakalnis yra Pasvalio apylinkių seniūnijoje, dešiniajame Mūšos upės krante, prie Šimonių kaimo ribos.

Piliakalnis stačiašlaitis (7-10 metrų aukščio), viršuje apie 30 metrų skersmens aikštelė, apjuosta pylimu.

Šiaurėje ir Šiaurės Vakaruose jį juosia Mūša, Rytuose ir Pietryčiuose – Pušynės upelis.

Balsių vandens malūnas statytas 1764 metais – tai vienas iš seniausių vandens malūnų Respublikoje, saugomas istorinis paminklas.

Jo įrengimų neišliko, restauruotose patalpose įrengta svetainė, poilsiavietė, užsakymai pobūviams priimami iš anksto.

Malūne ir jo kieme gausu įrankių ir rakandų, primenančių XIX a. pradžios buitį.

Šventabala – šaltinis Daujėnų Švč.Jėzaus Širdies vardo bažnyčios šventoriuje, kurio vanduo, tikinčiųjų manymu, turi gydomųjų savybių. Sovietmečiu šaltinis valdžios nurodymu buvo užpiltas žeme. Atkūrus nepriklausomybę, daujėniečiai šaltinį entuziastingai atgaivino.

Joniškėlio dvaras ir parkas – tai vienas seniausių Lietuvos dvarininkų Karpių dvaras, esantis miestelio pakraštyje, prie Mažupės upelio.

Šias žemes Karpiai valdė nuo XVII a. iki 1940 metų.
Originalus centrinių rūmų pastatas su dorėninio stiliaus kolonomis ir mezoninu, išliko dalis oranžerijos, ūkinių pastatų.
Dvarą supa 27 ha parkas, kuriam apie 200 metų.

Pastate veikia žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Joniškėlio bandymų stotis.

Pajiešmenių dvaras ir parkas priklausė baronui Liudvikui Ropui, pastatai statyti XIX a. pabaigoje.

Iešmens upelio pakrantėje įveistas iki mūsų dienų išlikęs parkas.
Dvaras pasiekiamas važiuojant iš Pasvalio Rygos kryptimi.
Dvaras – privati nuosavybė, šiuo metu remontuojamas.

Paminklas Gabrielei Petkevičaitei-Bitei Joniškėlio centre atidengtas 1994 m. rugsėjo 1 dieną (skulptorius – kraštietis Antanas Dimžlys). Rašytojos-altruistės vardas suteiktas Joniškėlio vidurinei mokyklai bei vienai didžiausių šio miestelio gatvių.

Pumpėnų vėjo malūnas pastatytas 1920 metais, neveikiantis, išlikusi įranga. Paskelbtas technikos raidos paminklu.

Stogastulpis ir ąžuolas poeto Bernardo Brazdžionio gimtinėje, Stebeikėlių kaime, buvusios sodybos vietoje.

Pumpėnų Švč.Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia ir Karmelitų vienuolyno pastatas, statytas 1820 m.

Carinė valdžia vienuolyną uždarė, pastatas liko parapijai.
Atgimimo pradžioje apleistas pastatas iš esmės restauruotas ir atiduotas parapijos bendruomenei.

Nuo 2004 m. pradžios vienuolyne įsikūrė du misionieriai – įsikūnijimo žodžio kongregacijos vienuoliai.

Niurkonių koplyčia, statyta 1827 m. yra už 5 kilometrų į Vakarus nuo Pumpėnų kaimo. Koplyčią projektavo architektas Julijonas Grosas pagal dvarininkų Vavžeckių užsakymą. Statinys skirtas Lenkijos generolo Juozapo Vavžeckio atminimui.

Memorialas Pušalote, skirtas Lietuvos nepriklausomybės 1918-1919 m. gynėjams pušalotiečiams.

Paminklas, skirtas 1918-1919 m. Saločiuose žuvusiems savanoriams už krašto nepriklausomybę. Pastatytas 1928 metais, pokaryje buvo nugriautas, o 1989 m. vėl atstatytas.

Ąžuolinis paminklas apylinkės knygnešiams, atidengtas 1993 m. Saločiuose (autorius Pranas Janulevičius).

Žymiausi šio krašto knygnešiai – Juozas Steponavičius iš Deveitonių kaimo, Antanas Krasinskas-Voverys iš Žadeikonių, Steponas Povilionis iš Gripkelių.

Gripkelių kaime gyveno ir knygnešių pagalbininkas Jonas Paškevičius, būsimojo mokslininko antropologo Antano Poškos tėvas.

Stogastulpis mokslininkui, keliautojui Antanui Poškai, jo gimtinės sodybvietėje Gripkelių kaime.

Stogastulpis Vileišių šeimai – lietuvybės gaivintojai, Lietuvos nepriklausomybės stiprintojai. Vileišių šeimos sodybvietėje Medinių kaime (autorius Arūnas Grušas).

Pasvalio krašto bažnyčios:

Joniškėlio Švč.Trejybės bažnyčia yra Pasvalio krašto vakaruose, 1,5 km nuo Šiaulių-Pasvalio kelio. Netoli Mažupės upelio dešiniojo kranto, ji pastatyta 1792 m. XVII a. pabaigoje senosiose kapinėse buvo pastatyta medinė koplyčia, vėliau – medinė bažnyčia, kuri apie 1792 m. nuo žaibo sudegė, tais pačiais metais Joniškėlio dvarininkas Benediktas Karpis pastatė mūrinę, kuriai plytas gamino iš netoliese esančio Girelės pamiškės molio. Joniškėlio bažnyčia – vertingas ankstyvojo klasicizmo architektūros paminklas. Jos vidus išraiškingų barokinių ir neobarokinių formų, gana vieningos stilistikos. Išsiskiria savitos kompozicijos didysis altorius ir labai savitos „figūros“ bokštas – retenybė Lietuvos sakralinėje architektūroje. Dėmesio verti du paveikslai ant pirmųjų piliorių prie presbiterijos.

Krinčino Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra miestelyje, esančiame už 8 kilometrų į pietryčius nuo Pasvalio, kairiajame Iešmens upelio krante, pastatyta 1782 m. Pastatas vėlyvojo baroko stiliaus, bazilikos tipo, trijų navų, yra penki altoriai, šventorius apjuostas plytų ir mūro tvora.Varpinė sumūryta žymiai vėliau – tik 1908 m. Kunigas ir poetas  Antanas Vienažindys Krinčine kunigavo šešis metus. Jo atminimui už šventoriaus pastatytas memorialinis akmuo bei stogastulpis prie šventoriaus centrinių vartų.

Daujėnų  Švč.Jėzaus Vardo bažnyčia – 12 km į pietryčius nuo  Pasvalio. Pastatyta iš plytų mūro 1803 m. Turi ir baroko, ir klasicizmo bruožų. Nuolatiniai kunigai čia ėmė gyventi tik nuo 1894 m. 1908 m. bažnyčioje baigti įrengti vitražai, trys navos atskirtos pilioriais. Daujėnai garsūs Sekminių, Šv.Roko ir Angelų Sargų atlaidais. Prie šventoriaus yra šaltinis, kurio vanduo – tikinčiųjų manymu, turįs gydomųjų savybių. Sovietmečiu šaltinis, valdžios nurodymu buvo užpiltas žeme, atkūrus Nepriklausomybę, daujėniečiai entuziastingai šaltinį atgaivino, iš naujo sutvarkė aplinką.

Švobiškio bažnyčia.  1606 m. Upytės pavieto (apskrities) bajoras Martynas Švoba įsteigė evangelikų reformatų parapiją, padovanodamas jo vardo dvarą prie Mūšos.

1616 m. Švobiškis, jau vadintas miesteliu, sudegė. Dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1789 m. Aplink ją – mūrinė šventoriaus tvora, erdvaus šventoriaus tęsinys – kapinės.

1932 m. buvo apie 400 reformatų tikinčiųjų, 1940 m. – apie 600. 1919 m. Švobiškyje sušauktas Lietuvos evangelikų reformatų sinodas. Švobiškio kapinėse palaidotas istorikas, vadovėlių autorius Karolis Kliuksinas.

Gegabrasta – rusų stačiatikių bažnytkaimis, pastatyta medinė cerkvė, namas ir ūkinis pastatas dvasininkui. 1939 m. buvo apie 70 sodybų su beveik 300 gyventojų. 1999 m. likę tik 24 sodybos, gyvena per 30 žmonių.

pasvaliomuziejus.lt